+370 652 95969

Dizainerė Diana Rūta Stankevičienė: „Man drabužis – lyg antrieji namai“

Lietuve.lt. Žmonės. 2016-09-02. Nuotraukos Kristinos Čižiūtės

Dizainerė Diana Rūta Stankevičienė – žinoma savo kartos atstovė, per daugiau nei du dešimtmečius savo gerbėjams padovanojusi įspūdingą skaičių viena nuo kitos besiskiriančių kolekcijų. Autorė su šypsena pabrėžia, jog kolekcija ji niekada nevadino darbų, kurių, atspindinčių pagrindinę jos mintį, yra mažiau nei penkiolika. Apie tai, kaip keitėsi mados tendencijos, iš kur sėmėsi įkvėpimo, kaip vertina šių dienų kūrėjus, ir apie daug kitų svarbių dalykų mūsų redakcija kalbasi su pačia kūrėja.

 

Dizainerė Diana Rūta Stankevičienė

Per 22 kūrybos metus pristatėte įspūdingą skaičių – daugiau nei 60 – kolekcijų. Kaip žvelgiate į iki šiol nueitą kūrybinį kelią?

Šis laikotarpis man – tarsi meditacija. Kažkas ypatingo. Kai kūryba yra ne būtinybė, o tai, ko visuomet troškai; viskas vyksta nuoširdžiau, lengviau, paprasčiau.

Kas paskatino tapti būtent dizainere? Tikriausiai turėjote ir kitų polinkių, mėgstamų veiklų?

Nuo mažens man patiko tai, kas susiję su daile ar keramika. Pamokos J. Naujalio dailės gimnazijoje atrodė kaip prisilietimas prie stebuklo. Tai, be abejonės, man turėjo didžiulės įtakos. Romantiškumas, kurį patyriau piešdama, išliko iki šiol.

Ar tiesa, kad prieš du dešimtmečius jauniems drabužių kūrėjams skintis kelią buvo sunkiau nei dabar? Kodėl?

Tuo metu pagrindinis madų „žurnalas“, kurį galėdavome pavartyti, buvo OTTO prekių katalogas. Taip mes pažinome tai, kas buvo populiaru Europoje.

Kiek pamenu, niekam nesinorėjo kopijuoti kolegos ar kitų šalių kūrėjų. Visi ieškojo savito braižo, išskirtinumo. Būtent todėl kūrybinė gyslelė buvo būtina. Dabar viskas prieinama. Internete yra daugybė pavyzdžių, informacijos. Tereikia jos paieškoti. Galbūt todėl pastaruoju metu dizaino pasaulį vis dažniau krečia kopijavimo skandalai. Nebenorima kurti savito produkto.

Savo kolekcijas pristatote ir užsienyje, dalyvaujate konkursuose. Kokie pasiekimai Jums reikšmingiausi?

Esu pagal užsakymus kūrusi vienam Vokietijoje esančiam butikui. To, kas buvo siūloma tam kraštui, kitur nė nesu pristačiusi.

Vokiečiai prašė išskirtinių, vienetinių darbų. Tai, jog pavyko įtikti ne vienai užsienio šalių rinkai, yra svarbiausias mano kūrybos įvertinimas.

 

Prieš daugiau nei metus Kaune surengėte mados spektaklį „777“, taip paminėdama savo 21-uosius kūrybos metus.

Tada minėjote, kad užbaigiate vieną kūrybos etapą ir žengiate į naująjį. Kuo jis kitoks?

Nežinau, kur einu ir ką pasieksiu. Juk, bėgant metams, keičiasi ir įpročiai, ir požiūris, ir skonis. Pernai labai norėjosi pasakyti „ačiū“ klientams, kurie tuos du dešimtmečius keliavo ir įvairios patirties įgijo kartu su manimi. Keitėmės visi.

Ir tai, kas prasideda, turi savitą poskonį, kitokius akcentus.

Kada Jus dažniausiai užklumpa įkvėpimas kurti naujus drabužių modelius?

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad netikėčiausios idėjos mane aplanko naktį! (juokiasi) Kūrybos žmonėms tai būdinga.

Kokių kitų veiklų griebiatės, kai drabužių eskizus kuriam laikui nustumiate į šalį?

Skaitau. Dažniausiai psichologinę literatūrą. Žmogui reikia papildomų žinių. Juk dizaineriui reikia ne tik drabužį pasiūti. Būtina suprasti pas tave atėjusįjį. Juk kartais už noro pasipuošti slypi gilesni dalykai. Jei jų neįžvelgsi, nepastebėsi, nepaisysi, tada kliento lūkesčių nepateisinsi.

Ar palepinate save atostogomis? O gal Jūsų specialybės žmogui sunku rasti tam laiko?

Atostogauti tenka brangiausią metų mėnesį – rugpjūtį. Prieš kelerius metus įgyvendinau svajonę pakeliauti po šiltuosius kraštus. Atostogauti stengiuosi kasmet. Juk reikia pasiilsėti, įkvėpti ne miesto oro.

 

Dizainerė Diana Rūta Stankevičienė

Ne visi dizaineriai mėgsta kurti pagal individualius užsakymus. Ar klientų pageidavimai nevaržo Jūsų kūrybinės laisvės?

Tikrai ne. Juk tai – kūrybinis iššūkis. Neribotas biudžetas yra mažiau įdomu nei mažas, priverčiantis pasitelkti visą savo išmonę. Kiekvienas atėjusysis – atskira istorija. Man įdomu bendrauti, svarbu įsijausti. Patinka matyti ir tuos pačius, ir naujus veidus. Esu dėl to laiminga.

Kokia Jūsų nuomonė apie visko perpildytą rinką, visuomenės vartotojiškumą ir netgi drabužių dizaino pasaulyje plintančią idėją senus daiktus prikelti antram gyvenimui?

Tiems, kurie siekia žinomumo bet kokia kaina, būtų verta pagalvoti, ar klientų meilę reikia užsitarnauti skandalais, ar savo darbu. Visuomenė dabar iš tiesų yra vartotojiška. Prie jos galima prisitaikyti. Bet galima ir rasti kompromisą tarp to, kas pigu ir laikina, ir tarp to, kas turi vertę. Drabužių kūrimo procese dalyvauja daug žmonių – dizaineris, siuvėjas, konstruktorius, audinių kūrėjai.

Kokiems audiniams, drabužiams, detalėms jaučiate silpnybę?

Visiems natūraliems audiniams. Tai, ką malonu liesti ir ką naudodamas gali kokybiškai dirbti. Tik idėjai realizuoti būna patogi ir sintetika. Na jos nesirinkčiau nešioti. Ypač gaila būna nuotakų, kurios su 15 kilogramų sveriančia suknele praleidžia visą vakarą. Užsienyje įprasta – ceremonija, trumpos vaišės ir jaunieji išvyksta. O mūsų krašte jaunamartei su gražiu, bet nepatogiu rūbu reikia išbūti iki vidurnakčio…

Ar patyręs dizaineris itin seka mados tendencijas, ar daugiau vadovaujasi savo intuicija?

Žurnalus pavartau, internetą seku, pasižiūriu ir specializuotas užsienio televizijų laidas. Tačiau kūryboje tenka atsiriboti nuo to, ką matei, ir bandyti atrasti save. Man drabužiai – tarsi antrieji namai.

Kokiems mados vėjams per savo kūrybinį laikotarpį likote visiškai abejinga?

Abejinga esu sportiniam stiliui. Nesu turėjusi ir džinsų. Kai šių dalykų aplinkui yra daug, man tiesiog to nebesinori.

Jūsų kurtos drabužių kolekcijos tokios skirtingos, tačiau vienijamos ypatingos elegancijos, moteriškumo ir tarsi kviečiančios moteris prisiminti, kokios jos gražios…

To paties kurti visą gyvenimą negali. Privalai tobulėti, ieškoti naujų idėjų. Bet, kaip minėjau, moteriškumas man visada buvo pagrindinis akcentas. Kad ir koks būtų drabužis, jis atspindi bent dalį vilkinčiosios vidinio pasaulio, pabrėžia, kas ji yra.

Kaip manote, ar mūsų visuomenėje moterų pastangos gražiai atrodyti nėra vertinamos kaip paviršutiniškumas?

Moters prigimčiai yra būdingas noras atrodyti gražiai. Tai – natūralus poreikis.

Vieni džiaugiasi atradę savo laimės formulę, o kiti jos dar tik ieško. Iš ko susideda Jūsų laimė?

Vaikų, mėgstamo darbo, vertinančių klientų, sveikatos.

Ko palinkėtumėte Lietuvos moterims?

Į šį klausimą kasdien galėčiau atsakyti vis kitaip. Bet nepamirškite, jog tai, kas svarbu, neturėtų būti užgožiama nereikšmingų smulkmenų.

Dėkoju už pokalbį.

„Lietuvės“ redakcija

Daugiau » »

Scroll to Top