Kadaise iš skiautelių pasiūti drabužiai buvo vargo ir nepritekliaus ženklas.
Dabar skiautinių apdarai – labai madingi, podiumų pasididžiavimas, neregėtos išmonės ir kūrybinio polėkio deklaracija.
Eglės Leonovienės straipsnis žurnale „Šeimininkė“ (2016-03).
Jau kelintas sezonas mados pasaulyje pastebima vis stiprėjanti skiautinių principu kuriamų drabužių tendencija. Tokių yra ir tarp klasikinių elegantiškų moteriškų, ir tarp griežtų vyriškų apdarų, tačiau drąsiausiais, originaliausiais sprendimais išsiskiria bohemiškas ir liaudiškas stilius. Sijonai, suknelės, švarkai, skraistės, paltai, net rankinės ir batai – skirtingų formų skiaučių dėlionės, kruopštus spalvų ir atspalvių derinimas, kartu – žaidimas faktūromis ir tekstūromis, margintų, žakardinių audinių, kailio, odos ir trikotažo komponavimas.
Skiautėms silpnybę jaučia visi garsiausi mados namai, pripažinti ir tik karjerą pradedantys dizaineriai.
Yra net kelios šios tendencijos priežastys: pirma – tai sąlyginai nauja ir originalu, antra – skleidžiama idėja prikelti antram gyvenimui senus daiktus ir taip mažinti vartotojiškumą, didinti kūrybinį potencialą, trečia – galimybė atskleisti kūrėjų profesionalumą.
Iš tiesų pasiūti drabužį iš vieno audinio gabalo kur kas lengviau negu sudurstyti jį iš skiaučių taip, kad būtų originalus, stilingas, gražiai stovėtų: kūrėjas turi turėti ne tik lakią fantaziją, bet ir daug žinių, patirties, įgūdžių.
Kurdami drabužius dizaineriai taiko skiautininkėms puikiai žinomą „rąstų trobelės“ principą, spalvas dėsto juostomis ar šachmatų lentos pavyzdžiu, naudoja taisyklingų trikampių ir rombų formų skiautes, tačiau bene populiariausi vadinamieji „kreizi“ skiautiniai – į vieną siuvinį susiuvami skirtingų formų ir dydžių gabalėliai lyg be jokios tvarkos. Vis dėlto ji yra, svarbi ir modelio idėja: beveik visada skiaučių siūlės – įsiuvai, taip drabužis įgauna reikiamą formą ir neturi papildomų šoninių bei reljefinių siūlių.
Įkvėpti skiautinių garsūs Italijos mados namai „Missoni“ drabužiams naudoja tiek trikotažo skiautes, tiek skiautinių principu kuria trikotažą, dažo kailius.
Kasdienai dizaineriai siūlo drabužius iš tankesnių, matinių, ne itin ryškią faktūrą turinčių audinių, laisvalaikiui, vakarui, jaunimui – skiautinių apdaruose derinami perregimi ir tankūs, blizgūs ir matiniai audiniai, originalios faktūros, pavyzdžiui, plunksnos, kutai, kailis, buklė, išraiškingi nėriniai, vestuvėms ar išskirtinei progai – perregimo šilko, šifono, tiulio, nėrinių gabalėliai jungiami plonomis dekoratyviomis juostelėmis.
Šį pavasarį ypač madingi paltai, puspalčiai, striukės ir pončai, kuriems naudojama ne tik vilna, kašmyras, bet ir žakardiniai audiniai, gobelenas, faktūrų kontrastą paryškina įsiuvai iš matinės, lakuotos odos, zomšos.
ĮKVĖPIMAS.
Minkštas vilnonis audinys, vaiskios spalvos, kuklus siluetas, amžinai madinga klasika – sukurti stilingus ir elegantiškus, specialiai šiam pavasariui skirtus drabužius dizainerę Dianą Rūtą Stankevičienę įkvėpė skiautinių technika.
Skiautinių principu savo kūryboje gana dažnai remiasi ir dizainerė Diana Rūta Stankevičienė: jai labai sėkmingai pavyksta suderinti iš pažiūros nederančias spalvas, margintus ir skirtingų faktūrų audinius.
Skiautinių pagrindu ji yra sukūrusi net kolekciją „Pilnaties raganos“, neretai originaliais drabužiais iš atraižėlių nustebina tiek savo klientes, tiek pati save. Praktiškas požiūris ar individualus stilius?..
„Man patinka žaisti su audiniais: įvairiai dėliojant, derinant skiautes galima sukurti ne tik nelauktų spalvų perėjimų, grafinių motyvų, bet ir visiškai naują, vienetinį audinį. Moteriai tai labai svarbu: nė viena nenori būti lyginama su kita, panaši į kurią nors – siekia pabrėžia dizainerė.
Pasak jos, tai, ką matome mados žurnaluose, ant podiumo, tik labai retai galima dėvėti realybėje, tokie apdarai tinka nebent laisvoms, meniškoms asmenybėms, kurių darbo taisyklės neįpareigoja laikytis griežto aprangos stiliaus. Tačiau taisyklės sukurtos tam, kad jas būtų galima peržengti…
„Išdrįsk sulaužyti taisykles – ir prieš tave atsivers begalė naujų galimybių. Visos laukiame pavasario: kada smarkiau pašvies saulė, kada sužels žolė, sužydės gėlės. Pačios galime būti saule, žole ir gėlėmis“, – šypsosi Diana Rūta Stankevičienė. Ji įsitikinusi, kad skiautinių apdarų gali atsirasti ir dalykinės moters drabužinėje – tereikia žinoti, kaip audinius tarpusavyje derinti.
Skiautinių technika siuvami aukštosios mados drabužiai – jokia naujiena: ši tendencija buvo pastebima 1920 metais, o pasaulinį pripažinimą jai pelnė garsus drabužių modeliuotojas, mados guru Yves‘as Saint Laurent‘as. Žinia, neretai dizainerius įkvepia menininkai: Coco Chanel draugas buvo Pablo Picasso, Elsa Schiaparelli savo kūrybos vienminčiu laikė Salvadorą Dali, mados namai „Missoni“ pasigavo XX a. 6-ojo dešimtmečio abstrakcionizmo kryptį – popmeną, o Laurent‘ą skirtingoms kolekcijoms įkvėpė Vincentas van Goghas, Pablo Picasso, Henri Matisse‘as, Pietas Mondrianas. Būtent šio olandų dailininko kubizmo maniera tapyti paveikslai 1965 metais dizaineriui pasuf leravo mintį skiautinių principu sukurti suknelių kolekciją, ji sukėlė tikrą revoliuciją mados pasaulyje. Kolekcija taip ir vadinosi – „Mondrianas“: tiesaus silueto trikotažinės suknutės, be apykaklių ir rankovių, dekoruotos stambiais raudonais, mėlynais, geltonais langais, atskirtais juodomis linijomis, kaip sakė Laurent‘ as, „citatomis“ iš garsaus abstrakcionisto paveikslų.
Spalvingo tinklelio motyvas akimirksniu tapo populiarus: taip imta puošti ne tik drabužius, bet ir rankines, batus, kepures, tokiu principu buvo kuriami baldai ir interjero tekstilės detalės, kilimai. Pats Pietas Mondrianas (1872–1944) net negalvojo apie dizainerio karjerą: tapybos meno jis mokėsi Amsterdame, iš pradžių piešė impresionistinius peizažus, o 1910 met ais susi žavėjo kubizmu, dėl to netgi persikėlė gyventi į Paryžių. Dailininkas atsisakyti formų ir pereiti prie visiškos abst rakcijos. 1913 metais jis nutapė garsų jį savo „tinklelį“. Anksčiau nei Yves‘as Saint Laurent‘as jį pastebėjo mados namai „Hermes“ – 1930 metais garsusis motyvas papuošė rankines, vėliau pasirodė, kad jo spalvų geometrija idealiai tinka maudymosi kostiumėliams, Louboutino aukštakulniams ir sportiniams bateliams „Nike“, sportiniams marškinėliams „Topman“. Ilgainiui spalvoto tinklelio motyvas tapo toks populiarus, kad mados industrijoje žodis „mondrianas“ reiškia bet kokį raštą iš stačiakampių, nesvarbu, ar jie ryškūs, ar pastelinių spalvų.
Nuosaikaus, griežto stiliaus gerbėjos turėtų rinktis tos pačios spalvos, tik skirtingų faktūrų audinius, puošnų klasikinį stilių sukurs prabangaus vienspalvio žakardinio audinio įsiuvai. Sėkmingai galima derinti skirtingus vienos spalvos atspalvius.
Dėliodamos dviejų trijų audinių skiautes išvengsite klaidų. Gražiai suderinti viename siuvinyje daug skirtingų audinių atraižėlių geba tik vidinę nuojautą turintys ir kolorito derinius išmanantys profesionalai.
Raštas, ryški spalva turi atsirasti toje vietoje, kurią norite pabrėžti, regimai padidinti, pavyzdžiui, krūtinę, klubus. O ramios, švelnios spalvos, neutralus raštas tarsi slepia, pridengia figūros trūkumus.
Apkūnios moterys turėtų vengti blizgių, švytinčių audinių, lakuotos odos – jie dar labiau stambina. Siuvant drabužį blizgias skiauteles reikia derinti su tankiais, matiniais audiniais, blizgesio turėtų būti nedaug – tik maži akcentai gražiausiose kūno vietose.
Siūdamos skiautinių principu neišvengsite horizontalių ir vertikalių linijų. Pastarosios beveik niekada negadina vaizdo – figūra atrodo gražiai. O štai horizontalios, ypač jei jų yra ne viena, kontrastingų spalvų, iškreips net ir nepriekaištingą figūrą. Įstrižos linijos, kad ir koks jų kampas, siluetui suteikia dailumo ir grakštumo.
Skirtingos spalvos, faktūros ar tekstūros suknelės, švarko, kelnių šonai, visos rankovės ar tik vertikalūs įsiuvai jose suskaido figūrą stačiomis linijomis, dėl to ji atrodo lieknesnė ir aukštesnė.
Drabužis ir kartu visa figūra atrodys dailesni, jei liemens linija bus šiek tiek pakelta – 3 cm aukščiau, negu iš tiesų yra.
Apdaro niekada nedalykite horizontaliai į dvi lygias dalis: visada atrodys gražiau, jei dalysite santykiu 1/3 : 2/3 arba 2/3 : 1/2.
